2011-08-24 Karas namuose

           Prieš kelis metus mus ėmė pratinti smerkti taip vadinamus kelių erelius. Viešųjų ryšių specialistai sukurpė vaizdingą frazę: karas keliuose. Anot naujosios versijos, tie asmenys, kurie keliuose važinėja viršydami greitį, skelbia jums karą. Ir kaip to „įrodymą“ pateikia keletą reklaminių klipukų, skirtų jus pašiurpinti tokių asmenų sukeltomis avarijomis. Ši kampanija jums atkakliai tvirtina: pomėgis lėkti „su vėjeliu“ yra bjaurus, nekultūringas, didžiai antisocialus, ir netgi mirtinas malonumas.

Policijos ir viešųjų ryšių technologų laimei, kampanija „Karas keliuose“ sutapo su ekonomine krize. Benzinas, ne be A.Kubiliaus pagalbos, pabrango iki neregėtų aukštumų. Keliai ištuštėjo. Dalis smarkesnių tautiečių išvis nebevažinėja Lietuvos keliuose – važinėja užsienyje. Smarkiai išaugusios policijos baudos, žinoma, taip pat ne vieną išgąsdino. Taigi, kampanijos sumanytojai džiaugiasi pergale: anot Policijos departamento, 1991 metais keliuose žuvo 316 asmenų, o 2011 m. - tik 92. Sumažėjo 60 proc. Išgelbėta daugybė gyvybių, visuomenė paprotinta – žodžiu, didelė valstybės veikėjų pergalė.

O dabar prie reikalo. 2008 metais Lietuvoje dėl pergėrimo žuvo 1500 žmonių. Ši statistika neapima tų, kurie per alkoholį susigadino sau sveikatą ir mirė. Čia imama tik tiesiogiai alkoholiu apsinuodiję. Tie, kurie mirtinai neapsinuodijo, tačiau per alkoholį prarado gyvenimą bei sveikatą ir mirė nuo kitų priežasčių, į šią statistiką neįtraukti. Ar verta minėti, kad apsinuodijimai – tai tik ledkalnio viršūnė? Paprastai alkoholikai per alkoholį prarandą sveikatą, tada miršta nuo kokios nors kitos ligos – kepenų cirozės, širdies ligų ir t.t. Tad manau galima šį aukų skaičių drąsiai dauginti iš keturių – konservatyviai vertinant, alkoholis kasmet pribaigia bent 6000 asmenų, o tai ne mažiau kaip 15 proc. visų mirčių.

Ką ir sakyti: kone kiekvienas Lietuvoje turime artimų ar kiek tolimesnių giminaičių, kuriuos pasiglemžė alkoholis. Liūdime, kad kone kiekviena šeima mūsų šalyje nukentėjo nuo trėmimų į Sibirą. Štai skaitome laikraštyje 15 min: „1940-1941 metais ir 1944-1953 metais sovietinių okupantų vykdytų trėmimų metu į Sibirą ir kitas atšiaurias Sovietų Sąjungos vietas iš Lietuvos buvo ištremta mažiausiai 29923 šeimų, nemažai žmonių mirė nuo nežmoniškų gyvenimo sąlygų“.

Tačiau alkoholis per metus pasiglemžia bent 6000 gyvybių. Tad alkoholis mūsų tautą naikina ne ką lėčiau nei tremtis. Trėmimai jau seniai baigėsi, tačiau alkoholis ir toliau daro savo juodą darbą.

 Aišku, mus taip pat liūdina ir alkoholio sukeltos mirtys... Sustabdykime įprastinę plokštelę. Ar tikrai? Ar tikrai mus liūdina alkoholio sukeltos mirtys? Aišku, mes džiūgaujame kad per keletą metų išgelbėta keliasdešimt žmonių keliuose. Tačiau girtavimas tuo metu pasiglemžė keliolika tūkstančių žmonių – ir ką? Nesigirdi jokių kalbų apie karą alkoholiui. Priešingai, mūsų seimūnai neriasi iš kailio, kad ir toliau liktų alkoholio reklama. Aiškinama, kad be alko mokesčių neužlipdysime biudžeto skylių, kad neįmanoma išvengti alkoholio reklamos ir t.t.

 Tad mūsų veiksmai realiai rodo, kad dėl alko mirčių mes pernelyg neišgyvename. Jei išgyventume, tai neleistume korumpuotiems seimūnams taip ramiai priiminėti įstatymų pataisas, kurios smarkiai didina šių mirčių skaičių.

 Viešųjų ryšių specialistai mus įtikino, kad tos nelemtos keliasdešimt avarijų keliuose – grėsminga problema Lietuvai. Tačiau šiuo metu jie neriasi iš kailio, jog įtikintų jus, jog turėtumėte saikingai išgerti alkoholio. Juk mūsų spauda pilna reklamų, kurios perša mintį, kad šiek tiek išgerti – malonu, elegantiška, tauru ir kultūringa. Vadinasi, pomėgis lakstyti su vėjeliu bjaurus, mosikuoti fužeru – pagirtinas. Kodėl tuomet neturėtumėme siekti „socialiai ir kultūringai viršyti greitį“?

 Tačiau jei manote, kad tai didžiausia su alkoholiu susijusi problema, tai skaitykite toliau. Didžiausias vaikų alkoholinimas vyksta būtent šeimose. Jei svaigaus greičio mėgėjų tramdymą pavadinome karu keliuose, tai tuomet čia vyksta tikras karas namuose. Šiame kare tėvai kariauja prieš vaikus. Svaigaus išgėrimo mėgėjai į didžiausią pavojų stato visus, netgi savo ir savo artimųjų vaikus.

 Šventė. Tėtis ir mama namuose. Vaikai pagaliau sulaukia, kad susirinktų giminės, draugai, artimieji. Visi gražiai apsirengę ir kalbasi daug maloniau nei įprastai. Pakili nuotaika. Vaikai sulaukia sulčių ir stebi, kaip suaugusieji „mėgaujasi“ spiritiniais gėrimais. Vaikai išmoksta dvi pamokas: (1) alkoholis yra būtina didelių žmonių linksmybių dalis ir (2) alkoholis yra didelių žmonių privilegija.

 Vaikas neišvengiamai daro išvadą, kad alkoholis padarys tave didesnį ir populiaresnį. Ir spėkite, kas vaikui įperša šias idėjas? – Ogi ne kas kitas, kaip brangiausieji tėveliai. Jie savo pavyzdžiu rodo, kad didelis rimtas žmogus savo pakylėtais gyvenimo momentais susisaisto su artimaisiais alkoholiu. Toks ritualas. Kai nori prisiekti amžinąją draugystę, indėnai įsipjauna ir prideda kraujuojančias žaizdas vieną prie kitos. O baltieji griebiasi taurelės ir „daro bruderšaftą“.

 Taigi vaikas auga ir kenčia atribotas nuo didelių žmonių ritualo. Alkoholis – tai iniciacija į didelių ir autoritetą turinčių žmonių pasaulį. Jei tėvai duotų išgerti, mano vaikas, tai pripažintų jį dideliu ir svarbiu. Bet kadangi vaikas per šventes geria sultis, tai jis jaučiasi pažemintas – jam atsakyta stebuklingo eliksyro, kuris daro žmogų dideliu ir laimingu.

 Kaip matote, vaikui pirmasis raginimas gerti ir prasigerti ateina ne iš kur kitur, o iš pačių tėvų. Išvada šokiruojanti, tačiau akivaizdi.

 Turbūt verta pasiaiškinti, kodėl toks akivaizdus dalykas praslydo pro mūsų akis? Kodėl tėvai vaikams matant leidžia sau svaigintis? Kodėl niekas jų nesugėdina, kodėl neprikiša neatsakingo elgesio? Kodėl mums negėda šitaip elgtis?

 Tokių priežasčių yra keletas, tačiau paimsime svarbiausią ir visuomenei praktiškai nežinomą. Gustavas le Bonas knygoje „Minios psichologija“ rašo, kad visuomenė vadovaujasi įsitvirtinusiais įsitikinimais – nesvarbu, ar jie teisingi ar ne. Savaime aišku, retas kuris įsitikinimas yra labiau paplitęs nei tai, kad šventė be svaigaus gėrimo – ne šventė. O jei eini prieš visuotinai paplitusį įsitikinimą, atskleidžia G. le Bonas, tai nieko neįtikinsi ir tik pasmerksi save vienatvei. Štai tėveliai ir turi rinktis – arba vadovaujiesi visuotinai paplitusiu įpročiu, arba giminė, draugai tavęs nesupras ir tave atmes.

 Žmogui atrodo, kad nieko nėra baisiau, kaip likti atmestam. Todėl tėtis ir mama nesusimąstydami ims taurelę ir rizikuos savo vaikų likimu. Žinoma, jie visai nemano, kad rizikuoja. Tiek mintis likti atstumtam savo artimųjų, tiek perspektyva sužlugdyti savo vaiką yra pakankamai baisios, kad žmogus pasirinktų šios dilemos apskritai nematyti. Todėl tėtis ir mama tiesiog linksminasi ir nekvaršina sau dėl to galvos.

Taip vyksta tikras karas namuose, kur svaigulio mėgėjai į mirtiną pavojų nesirinkdami stato visus, netgi savo mylimiausius vaikus.

Ties tuo galima būtų straipsnį ir baigti, jei neužduotume sau vieno papildomo klausimo: kodėl sparčiai jaunėja išgėrinėtojo amžius? Kai aš buvau paauglys 9-tame dešimtmetyje, mes pradėdavome gerti alkoholį būdami 17 – 18 m. Dabar, anot statistikos, pradedama išgėrinėti sulaukus 13 – 15 metų.

Įsijauskime į nelaimingo atriboto dešimtmečio padėtį. Jis laukia nesulaukia, kad užaugs, kada suaugusieji nustos globėjiškai glostyti jam galvytę, o pradės įsiklausyti į jo nuomonę. Kol vaikelis laukia nesulaukia, jis mato „Utenos alaus“ reklamą, kurioje gražūs jauni žmonės atplaukia kateriu į prieplauką, traukia iš vandens gražią alaus dėžę, ir prasideda linksmybės. Net pati reklama patvirtina, kad vaikas visiškai teisingai įsivaizdavo – kai būsiu didelis, praeisiu iniciaciją ir mane priims gražūs bei linksmi žmonės. Mėgausiuos, kad esu laisvas nuo vaikystės pančių, gyvensiu ir linksminsiuos kaip šie nuostabūs jaunuoliai. Bus daug linksmiau, nei gana nuobodūs giminių pasidainavimai namuose.

Arba „Švyturio“ reklama. Dar nuo kovų su CSKA laikų žinome, kad patriotizmas išreiškiamas ne kaip nors kitaip, o šūkaujant per krepšinio varžybas. Visi vaikai nori būti garsiais krepšinininkais. Tik objektyvi tikrovė yra ta, kad beveik nė vienas tokiu netaps. Tokiems siūloma antra geriausia išeitis – sėsti į sirgalių tribūną, prisisiurbti alaus ir baubti už pergales. Taip jaunuolio vaikystės svajonė bus nukreipta į įprotį gerti „Švyturį“.

„Tauro“ reklama šioje vietoje atrodo gana primityviai. Šie tiesiog tvirtina, kad jų alus – tai tikrų vyrų alus. Tikri neišmanėliai! Tačiau vis tiek pameta sugestiją – jei nori būti tikras vyras, turi nuolatos siurbčioti mūsų alų. Kam, nejau tikriems vyrams reikalingas toks patarimas? Ar tokiems, kurie norėtų būti tikri vyrai, tik jiems neišeina?

Taigi galime daryti išvadą, kad alaus reklama yra kuriama vaikams. Kartais ir suaugusieji ant jos užsikabina. Kaip teigia masių psichologija, kad tavo žinutė pasiektų minią, turi taikyti į žemiausią jos denominantą.

 

Aurimas Guoga

Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija